Āčņąóņąń Āåėčźčé
krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6
b) 1398 m. Salyno sutartimi Vytautas atidavė kryžiuočiams Žemaičius.
Ordino vadovai jau džiaugėsi, kad pildosi sena svajonė. Tačiau greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49
sunkiau negu gauti formalų atidavimo raštą. Todėl jau 1399 m. viduryje
surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11 dienų kalaviju
ir ugnimi siautėjo Žemaitijoje. Kitais metais vėl puolė, terorizavo
gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.
Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo statyti Vytautas. Kita
pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai nežinomoje vietoje, bet arti Dubysos,
vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas, arba vietininkas, Mykolas
Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių bajorai
pabūgę neišlaikė spaudimo, nuvyko į Marienburgą ir apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo - juk tikslas jau čia pat. Pradėjo net geruojiu
vilioti: Žemaičiams siuntė gyvulių, visokių prekių, žadėjo dar daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs. Bet pavergėjai skaudžiai apsiriko:
1401 m. žemaičiai sukilo, sugriovė vokiečių pastatytas pilis, sudegino
Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį, persikėlė
per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.
Aišku, Ordinas nuo to nesugriuvo. Sutelkę jėgas, vokiečiai ėmė
veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro bėgo į Lietuvą,
kur buvo maloniai priimami. Ordinas rašė Vytautui skundus, reikalavo
pabėgelius grąžinti. Vytautas atsakė, kad užrašęs kryžiuočiams tik
žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis kur tik nori, ir
jis, Vytautas, negalįs varžyti jų laisvės. Kadangi nustatyti, kuris
baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas pasakė
nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.
Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti Salyno
sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.
Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m. Racionžo sutartimi
jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su
__________________________________________________________
6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti 250 gyventojų. Tą mįslingą sąlygą vokiečiai
priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
Po to keletą metų Lietuva su Ordinu nekariavo. Vytautas tvarkėsi
rytuose, tramdė Smolenską.
1408 m. Vytautas jau buvo pasirašęs taiką su Maskva ir galėjo
atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.
Kryžiuočiai per tuos ketverius metus (1404-1408) Žemaitijoje vėl
pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. < > 1408 m. Ordino vadovybė
Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva, bet Žemaičiai to
įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas ragino Vytautą
greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo žmonės
vežė žemaičiams ginklų, ragino priešintis. Ir Žemaičiai priešinosi vis
atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių pilis, varyti iš
savo krašto grobikus. < > 1409 m. žemaičiai paėmė Dubysos pilį
(Dobesinburgą) - kryžiuočių administracijos centrą. Visur mušami ir
persekiojami, kryžiuočiai pabėgo į Užnemunę. Iki vidurvasario Žemaitija
buvo išvaduota.
Taip Vytautas kryžiuočiams parodė, kad Žemaičių neatsižada, kad
anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą, kuriam
suteikė Žemaičių seniūno titulą. Tas pareigas Raumbaudas ėjo iki 1412
metų.7
c) Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus ir Trakų
išžygiavo 1410 m. birželio 3 d. Traukė per Gardiną, Baltstogę Červinsko
link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo ir iš
kitur. Per 26 dienas nužygiavusi apie 500 km, birželio 29 d. tiksliai
sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.
__________________________________________________________
7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254
Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau, todėl jie atžygiavo
taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė gana
greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai rodo,
kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino toks sąjungininkų
kariuomenės drausmingumas ir punktualumas. Kad taip bus, kryžiuočiai
nesitikėjo.
Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė Marienburgo link. Paliaubos
su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos 4 d., vadinasi, peržengti sieną
buvo galima nepažeidžiant prieš metus pasirašytos paliaubų sutarties.
Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.
Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų tikslą ir
pasistengė kuo greičiau užbėgti už akių, pastoti kelią. Jiems reikėjo
nužygiuoti apie 25 km, todėl skubėjo, žygiavo visą naktį per audrą ir
liūtį. Rytą, audrai jau nurimus, sustojo prie Griunvaldo ir Tanenbergo
kaimų.
Priešais kryžiuočius trimis eilėmis išsiskleidė sąjungininkų
kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai, centre
sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji raiteliai ir samdiniai
čekai su moravais. Visą sąjungininkų kariuomenę rikiavo Vytautas.
Kairiajame sparne rikiuoti lenkų kariuomenę jam padėjo Zindramas iš
Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje pastatytos palapinės.
Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė pradėti kautynes. Kronikose
rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl to,
kad apskritai buvęs neryžtingas, net bailys ir vis dar tikėjęsis, kad
paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti, susitaikyti su kryžiuočiais,
nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu buvo paskelbę
karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo jėgomis ir
ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes, nes matė, kad tai
gal vienintelė proga sumušti vienoje vietoje susirinkusią priešo
kariuomenę. Labiausiai jis bijojęs, kad Jogaila nesusitaikytų arba kad
kryžiuočiai nepasitrauktų.
Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus, kai
kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį, o
Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti iš savo gerų pozicijų
išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus iššauti iš patrankų, bet
paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių spiečius,
kariai puolė kapoti vieni kitus kirviais ir kalavijais, visi susimaišė,
susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko gerą valandą. Paskui didelė dalis
lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti į mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.
Daugumai lietuvių pasitraukus, kryžiuočiai visu smarkumu užgriuvo
centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.
Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie šešias valandas, bet aiškios
persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė. Kritiška situacija susidarė,
kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios lenkų vėliavos. Tačiau lenkų
kariai priešus atrėmė.
Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas ir saugomas nedidelio
būrelio totorių karių, jis tarsi skraidė tarp pulkų, padrąsindavo
susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems atsiųsdavo pastiprinimų, t.y.
faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.
Mūšis pasidarė labai žiaurus, karių eilės retėjo ir vienoje, ir
kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti priešininkus, kryžiuočiai
metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios iki tol stovėjo ant
kalvos ir laukė lemiamo momento. Leisdamiesi į kovos lauką, riteriai
užgiedojo pergalės giesmę Kristus prisikėlė. Tuo metu kryžiuočių rezervo
jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų pulkus. Pačiu sunkiausiu momentu,
kai supamieji pulkai iš paskutinių jėgų vos laikėsi, kaip perkūnas iš
giedro dangaus trenkė Vytauto vedami pabėgėliai lietuviai ir ėmė
triuškinti kryžiuočius. Kryžiuočių eilėse kilo sąmyšis, o pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti sąjungininkų persvara.
Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties dūrio
į kaklą žuvo pats didysis magistras, baimės apimti kryžiuočių riteriai
pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis stovykloje. Čia
jų daugiausia ir žuvo.
Sutriuškinę kryžiuočius, sąjungininkai paėmė priešo gurguoles,
kuriose rado daugybę pančių ir grandinių belaisviams surakinti. Tais
pančiais buvo supančioti arba sukaustyti patys į nelaisvę paimti
kryžiuočiai. O statinės vyno, kurio kryžiuočiai turėjo atsivežę busimai
pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti. J. Dlugošas vėliau rašė,
kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų autorių, mūšio
lauke tekėję kraujo upeliai.
Į Žalgirio pergalę Lietuva ėjo beveik 200 metų. Tą žygį pradėjo
Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu planingai ir
nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410 m. liepos 15 d.
vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai ir
politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose sudaužė
Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių vergovės
žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo valstybę palei
Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8
_______________________________________________________________
8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p 258-263
Naudota Literatūra:
1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.
Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo, kaip
žmogaus ir kaip valstybės vyro - politiko ar diplomato, kultūrininko ar
karininko - nėra galutinai paaiškėjęs, Vytauto asmeny ir jo plataus masto
veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža abejonių ir
svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti apie jį galutinį žodį.
Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža ras sau gražaus ir
dėkingo darbo. Ši tema yra svarbi Lietuvos istorijai, jos praeičiai,
kadangi ji gausiai papildo istorijos knygų puslapius, parodo tokius
svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai informacijos apie politinę,
kultūrinę situaciją tuometinėje LDK. Supažindina kiekvieną su didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus klausimus.
Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų didvyriškumą, apie
kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs valdytojai, nepatyrę politikai ir
žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.
