Āčņąóņąń Āåėčźčé
Āčņąóņąń Āåėčźčé
Marius Savickas
12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla
Referatas
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika
1999 m.
Kaunas
1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.
2. Valstybės centralizavimas.
3. Vytauto kovos dėl valdžios.
d) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.
e) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.
f) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.
Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus mūsų
Lietuvos istorijai, nes jis kaip ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių
valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę galią. Šis valdovas
paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų
darbų tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų valdovų
gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.
Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma politika,
valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių dėstytojų, mokytojų ar
šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai
knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą. Paminėti norėčiau A.
Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį
Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau istorijos
mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus Kondratas, parašęs knygą
Lietuvių tautos ir valstybės istorija.
1
Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis augo
sunkiais Lietuvai laikais.
Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių ir
energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido
atrodė moteriškas; niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos
palydovės rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra atsišvietė
pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa, rizikingumu ir savigarba,
žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo,
bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir žmoniškas. Įsidėmėtinas
jo susivokimas ir orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.
Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.
Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė
nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo
nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar
duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis
užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį
laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas
šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį
monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.
Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo
didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų, kailinių ir
kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė didelį dosnumą.
Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir
jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu pranešė
visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi gana rūsčiai: nė vieno
nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti.
Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje
nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavo ji
ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir
papročius.
Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo dalykų,
kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės
gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir kitų jo
dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.
Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų,
nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas,
kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug
pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip
užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.
Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės, kiek juos buvo
galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo atžvilgiu buvo tikras
kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.
Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus, dažnai
griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro saviškiai jį
atkalbinėjo dėl didelių šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:
todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų
priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du priešai:
šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant
totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu galima
ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė vieną
iškalbingą kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs mažiau
iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1
Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie ketverius metus
Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo
mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.
_________________________________________________
1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257
Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių kraštų žmonėmis
susitikti ir išsišnekėti. Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika,
siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį gerbia
kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus spręsti. Žodžiu, jis
Prūsuose mito vakarų kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią
paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.
Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios vėliau
pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe riterių,
kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi esą tikrosios religijos nešėjai ir
skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo
ambicija čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas būdamas
gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai darbštus, iš šitos
mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais
ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.
Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi, yra
nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip nėra.
Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai
neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su vyriausiuoju
tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis: kariauja, derasi,
politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).
1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai
atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo
valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta
pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės
reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai - jo draugai.
Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos galvos ir dešimteriopai
atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo 1382 - 1392m. jis lyg
medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją dirvą, ir
visas medis puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas
kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas Lietuvos valdytojas.
Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol Vytautas atrodė
nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai nuo 1392 metų jis virsta
rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo. Tiesa,
jam jau ir laikas buvo nusistovėt: jis jau tada turėjo apie 40 metų.
Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai
vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko
galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado daugiau
uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir sunkesni. Atrodo, kad
pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo programos punktai.
Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo. Geri santykiai su
Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų kun. ir totoriais,
kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje - štai
vedamosios politikos mintys.2
Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo
suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai gabus organizatorius.
Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis
